Kita veikla

Kaimo amatininkai

Kalvystės darbai - Raimondas Diekontas, Algimantas Jonutis

Imbarės seniūnijoje, Erlėnų kaime gyvenantį 65-erių Algimantą Jonutį aplinkiniai žmonės vadina auksinių rankų kalviu ir civilizacijos nepaliestu mohikanu, o jo meilė arkliams – paveldėta iš tolimos giminės. Algimantas Jonutis savo kalvę paveldėjo iš tėvo Leono, čia išliko senoji krosnis ir iš odos pagamintos dumplės.
A.Jonutis niekad nevairavo automobilio ir ligi šiol važnyčioja arklį. Vasarą jis sėda į savadarbius bričką, važį ar ratus, o žiemą – į senovines, dar tėvo Leono gamintas ir išsaugotas, roges. Arklį išpuošia taip pat senoviniais grynos odos pakinktais su svambalais.

„Tai – amžinatilsį tėvelio išsaugoti, dar prieškariu pasiūdinti, pakinktai. Sovietmečiu buvo juos paslėpęs, nes iš jo, kolūkio kalvio, būtų atėmę. Aš pats sutrūkinėjusias odas persisiuvau. Tėvelis juos ištraukdavo, sutepdavo ir vėl paslėpdavo, - pasakojo Algimantas. – Tų „pastrajų“, kol gyvas būsiu, neparduosiu. Man jie labai patinka“.Jis išsaugojo net tris tokius, tėvo parūpintus, pakinktų komplektus.

„Kai Algimantas išvažiuoja taip pasipuošęs, visi Salantai iš dyvų neišeina. Per Užgavėnes jis pavėžina po kaimą visus erlėniškius muzikantus, „žydelius“. Koks būna efektas, kai skamba, barška visi pakinktų svambalai. O arklys atrodo labai iškilmingai“, - važnyčiotojo A.Jonučio sukuriamu įvaizdžiu džiaugėsi Erlėnų bendruomenės pirmininkas Vytautas Vaičiulis. A.Jonutis sako, jog dabar tik švenčių proga taip arklį ir bepramankštinąs. Pats į Salantus ir atgal važiuojąs dviračiu. Anksčiau gausiai laikė gyvulių, tačiau po galvos operacijos jų sumažino – pasiliko tik mylimą arklį.

„Nuo vaikystės labai myliu arklius. Mažas būdamas matydavau, kaip tėvelis juos kausto. Po pamokų tuojau droždavau į kalvę: ugnis, dumplės, dūmas man labai patikdavo. Tėvas sakydavo: tu negali kitkuo būti, tavo prigimtis šaukia tęsti mano amatą“, - atviravo erlėniškis.

Keturi jo giminės vyrai - prosenelis Petras, senelis Kazimieras, tėvas Leonas ir jis pats - kalviai. Sugrįžęs iš kariuomenės, Algimantas, kaip ir tėvas, pasiliko dirbti kolūkio kalviu.

Ir šiandien jis dar sukasi iš tėvo paveldėtoje kalvėje. Čia išliko ir senovinės dumplės, arklių kaustymo staklės. „Kaustau visos apylinkės arklius, kiek jų bėra likę. Jų apavą reikia keisti dukart per metus - vasarą ir žiemą, - Algimantas demonstravo šiandien jau neįprastos profesijos įgūdžius: kaip pastatyti arklį į stakles, kur užkelti ir įtvirtinti priekinę ir galinę kojas. – Labai svarbu saugoti ir nesužeisti arklio, neįkirsti į gyvnagį“, - kalvis teigė, jog tokių bėdų jam nebepasitaiką nė seniai.

A.Jonutis sakė, jog kalvėje jis galėtų praleisti dienų dienas. „Nukaldinu, kas ką paprašo: kaplius, rankenėles, patvarkau plūgus. Per amžių nesu į turgų važiavęs. Tyliai dirbu tik savo malonumui, nesipinigauju, kas kiek duoda – ir gerai“, - atviravo vyras.

„Kaime nerasi žmogaus, kuris blogą žodį apie Algimantą pasakytų, visada - linksmas, niekada niekam nėra atsisakęs suteikt paslaugą“, - taikų Algimanto būdą ir geraširdiškumą pabrėžė V.Vaičiulis.

Medžio darbai (kubiliukai ir kt.) -  Gintautas Venckus

Mezgimas - Stanislava Freimontienė, Loreta Rzajeva

Tradicinių patiekalų ruošimas – Gitana Toliušienė