Erlėnų istorija

Erlėnai  yra 3 km į šiaurę nuo Salantų, prie Skuodo - Plungės kelio, dešiniajame Salanto krante. Per kaimą teka Erlos ir jos intakas Pagilbrastis, ant kurio įrengtas Erlėnų tvenkinys. Centrine kaimo gatve ėjo senasis kelias iš Salantų į Mosėdį.  Kaimas patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Apylinkėje žmonių gyvenama nuo 1 tūkstantmečio. Kitapus  Salanto stūkso Laivių piliakalnis, o Erlos slėnyje – Alkos alkakalnis. Pasakojama, kad jame priešistoriniais laikais ir XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje veikė pagonių šventykla.

Kaimas pradėjo kurtis  XV a. antroje pusėje, pirmąkart paminėtas 1511 m. priklausė Platelių dvarui. Valakų reformos , XVI a. Antroje pusėje, išplanuotas valakinis – gatvinis kaimas, kurio visos sodybos stovėjo abipus Salantų – Mosėdžio kelio.

Kaimo pavadinimas kilo iš upėvardžio ,,Erla". Rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart užrašytas ,,Arleny'' (rusiškai)(1511), vėliau rašomas ,,Orlany" (lenkiškai).

Pirmieji naujakuriai buvo žemdirbiai. Sunkias jų pastangas įdirbti akmenuotą žemę mena prie Skuodo – Plungės kelio išlikę senieji žemdirbystės laukai, kuriuos ženklina akmenų krūsnys ir pylimai. Miškingoje Erlos slėnio terasoje 2,8 ha plote išliko per 20 akmenų krūsnių, kurių skersmuo 2 – 3m. Jos krautos dažniausiai vienoje eilėje po kelias, o kai kurios jungiasi į pylimus, kurie nėra pilnai susiformavę. Pylimų ilgis 4- 30 m, plotis iki 4-5 m.

Valakų reformos metu senieji laukai atsidūrė už valakais išskirstytos ariamos žemės ir tapo bendrosiomis kaimo  ganyklomis.

Nuo XVI a. kaimo valstiečiai  žemę nuomojo iš Salantų dvaro. Jo savininkams Motiejui ir Benediktui Vainoms 1675 m. valdą pasidalinus, Erlėnai atiteko naujai įkurtam Grūšlaukės dvarui, kurį vėliau valdė kunigaikščiai Oginskiai ir grafai Tiškevičiai. Dvasiniu valstiečių gyvenimu rūpinosi Platelių,o nuo XVII a. vidurio – Salantų bažnyčios kunigai.

XV – XVIII a. kaimas turėjo dvejas kapines. Pirmosios veikė atokiau nuo gyvenvietės, Pagilbraščio dešiniajame krante, o kitos centre. Jose daugiausia laidoti maro epidemijų metu mirę gyventojai, todėl kapinės vadinamos Marų kapais. Pirmosiose kapinėse tebestovi 1894 m. statyta koplytėlė (2006 m, atnaujino Adelė Žeimienė ir Adolbertas Beniušis), šalia kurio buvo ąžuolinis kryžius(2006 m. nuvirto). Antrąsias kapines ženklina Mortos Jucienės statytas betoninis kryžius su užrašu ž: ,,Čia ilsisi mūsų protėviai".

1846 m. kaime buvo 29 baudžiauninkų sodybos, vadinamos dūmais. Panaikinus baudžiavą, nuo 1861 m. sudarė Erlėnų seniūniją, kuri priklausė Grūšlaukės, o maždaug nuo 1880 m. - Salantų valsčiui. 1870 m. kaime buvo1 422 rėžiai žemės, už kurią 253 valstiečiai atlikinėjo atodirbio prievolę grafo Juozapo Tiškevičiaus Grūšlaukės (Pesčių) dvare.

1915 ir 1919 m. Erlėnai patvirtinti seniūnijos centru. 1923 m. buvo 47 ūkiai ir 337 gyventojai. Lietuvos žemės reformos metu gatvinis kaimas išsklaidytas į vienkieminius ūkius. 1940 m. pabaigoje įkurta, o1944 m. pabaigoje atkurta Erlėnų apylinkė. Ji priklausė Salantų valsčiui, nuo1950 m. - Salantų rajonui, o 1959 m. buvo panaikinta.

1949 – 1992 m. Erlėnai buvo centrinė Alkos kolūkio gyvenvietė, į kurią vėl buvo sukeliami vienkiemių gyventojai. Jose 1959 m. gyveno 391, 1970 m. - 347, 1979 m. - 412, 1985 m. - 376, 1989 m. - 369 žmonės. 1961 metais atidaryta biblioteka, 1964 m. iš Šaučikių atkelta pradinė mokykla, 1973 m. duris atvėrė kultūros namai, 1988 m. pastatytas vaikų  lopšelis – darželis, veikė Alkos medicinos punktas, kolūkio mechaninės dirbtuvės, gyvulininkystės centras, vandentiekis. Be kolūkiams būdingos žemės ūkio veiklos, ūkis atidarė akmens dirbtuves, kuriuose gamino ankapinius  paminklus ir kitus akmens gaminius. Kolūkį panaikinus, 1992 m. įkurta Erlėnų žemės ūkio bendrovė. 1991 m. uždarytas vaikų lopšelis – darželis, 1994 m. panaikinti kultūros namai ir pradinė mokykla.

Šiandien Erlėnai yra Imbarės seniūnijos centras, Jame 2001 m. buvo 392, 2006 m. - 409 gyventojai. Veikia Vytauto Vaičiulio veterinarinių paslaugų individuali įmonė, Viktoro Budrio įkurta UAB ,,Varta'' gaminanti paminklus ir akmens gaminius, Viešosios įstaigos Salantų pirminės sveikatos priežiūros centro Alkos medicinos punktas.(uždarytas 2012 m.),Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Erlėnų filialas, bendruomenės centras ,,Erlėnai'' (pirmininkas Vytautas Vaičiulis).

Erlėnuose vystoma gyvulininkystė, kuria užsiima 10 ūkininkų, kurie laiko nuo 30 – 40 ir  iki 150 karvių.  Stambiausias yra Rolandos ir Romualdo Karazinų gyvulininkystės ūkis, kuriame pagamintam pienui ženklinti 2007 m. įteiktas Europos Sąjungos sertifikatas.

Erlėnai garsėja etinės kultūros paveldo gausa. Kaime tebėra daugiau kaip dvylika XIX – XX a. memorialinių mažosios architektūros statinių – koplytėlių kryžių, menančių Žemaitijos kryždirbystės tradicijas. Prie pagrindinės gatvės stovi 1834 m. statyta Danguolės ir Rimanto Letukų etninės architektūros troba, o buvusi Antano Stropaus sodyba reprezentuoja Žemaitiją Liaudies buities muziejus Rumšiškėse.

2011 m. liepos 16 d. Erlėnai pažymėjo kaimo vardo pirmojo paminėjimo 500 metų jubiliejų, kuriam atminti atidengė paminklą.  Akmenį jam dovanojo  Birutė ir Aloyzas Skripkauskai, o ornamentuotą kryželį nukalė kalvis Raimondas Diekontas, akmenį apdirbo ir pastatė UAB,,Varta".
2011 m. Erlėnų kaimui įdiegti gatvių pavadinimai. Erlėnų ; Ąžuolų, Beržų, Klevų, Salantų, Skuodo.  

Akivaizdžiai keičiasi kaimo aplinka: nauji stogai, viena už kitą gražesnės sodybos, bulvių laukai,  pražystantys gėlių darželiais ir pievomis šienaujamomis ne dalgiais, o  vejapjovėmis.  Tikrų ūkininkų vos vienas kitas likę, o ir karvutę retas kas turi. Patogiai gyvena Erlėniškiai - miestas visai šalia, gatvės apšviestos ir asfaltuotos.  Erlėnų  praeitis yra turtinga. Ateitis - priklauso mums.